BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pririšu liūdesį ant pavadėlio

2016-01-18 parašė closer

Man šiandien taip liūdna, liūdna, liūdna. Atrodo, girdžiu savo širdies plakimą, vos suvaldau gaivališkai judančius pirštus, pykstu dėl nieko (o gal ant savęs?), pasineriu į žiemos šalčio fabulą. Nežinau, kas man yra, ko nerimstu, kodėl noriu verkti. Taip, kad negirdėtų niekas; tyliai, graudžiai ir ašaromis, šildančiomis skruostus. Nenoriu nieko išklausyti, nenoriu su niekuo bendrauti, dalintis knygų recenzijomis, maloniais juokeliais, paslaptimis, baimėmis dėl artėjančios vasaros (egzaminų), jaudulio dėl artėjančio koncerto, laukiamo jau daugiau nei pusę metų. Nieko nenoriu. Nenoriu mokytis, ruoštis olimpiadoms, tradiciškai užkandžiauti prieš miegą ar skųstis savo medicininėmis problemomis.

Man šiandien taip liūdna, liūdna, liūdna.

Rašau tam, kad nelaikyčiau visko savyje. Čia įdomu reikalas, nes pamenu, ką Tu sakei dar rudenio pradžioje – nesi tas žmogus, kuris galėtų drąsiai atvirauti apie savo baimes, problemas ir prieštaringus jausmus. Tu geriau pasilaikysi visa savyje, negu pasidalinsi su manimi. Geriau tylėsi, negu bandysi kelti viską su šaknimis į paviršių ir pradėti rimtą pokalbį. Pokalbį, kokių pastaruoju metu man labai trūksta. Pasiilgau gulėti Tavo rankose ir kalbėti apie pasaulio neteisingumą, uždarą žmogaus gyvenimo ratą, rėmus, į kuriuos jis įstatytas nuo pat vaikystės, prievolę kartais dirbti nemylimą darbą ir žmogišką nelaisvę, pačio savęs suvaržymą. Pasiilgau šnabždėti Tau į ausį žodžius, kuriuos prieš pusmetį dar būčiau bijojusi ištarti, pasiilgau juos ir pati girdėti. Pasiilgau to suvokimo, jog aš Tau reiškiu tiek daug, jog gali dėl manęs kalnus nuversti. Pasiilgau dėl to suvokimo susigraudinti ir kartu šypsotis, šluostyti ašaras Tau į rankovę ir užuosti TĄ kvapą. Pasiilgau.

Bet yra tokių dalykų, kurie galėtų būti viešai Tavo neafišuojami. Kodėl Tu negali man išrėkti į akis, ką manai? Aš verčiau išbėgsiu raudodama, negu sėdėsiu nežinioje, laikydama telefoną rankose ir spoksodama į Tavo „Supratau“, „aišku“ ar “na, tuomet gerai“. Nesielk taip. Prašau. Aš noriu kalbėtis, visada kalbėtis. Tu man kartais sakai, jog nesi pajėgus diskutuoti su manimi apie situaciją pasaulyje, filosofinius pamąstymus ar jausmų reikšmę.. Bet juk Tu moki, po velnių. Tai Tu esi tas, kuris parašo ilgiausią žinutę 3 nakties vien tam, kad prabudusi galėčiau nusišypsoti. Tu esi tas, kuris vakarais piešdamas suvokia, jog visi mes esame tokie, kokie esame. Skorpiono taisyklė, pameni? Šis gelia, nes turi geluonį. Na, aš irgi turiu geluonį, pats matai; kartais pasakau tokius dalykus, kurie žeidžia ir Tave, ir mūsų santykius, neleidžia ramiai miegoti ir priverčia pripažinti klaidą. Kartais didelę, kartais mažą, bet vis vien klaidą, iš kurios norėčiau bent kartą pasimokyti. Bet vis neišeina, todėl teisiu save už vaikiškus poelgius, nors kartais pagalvoju, kad galbūt ne visada turėčiau kaltę prisiimti aš. Bet esame tokie, kokie esame, ir nepakeisiu nei Tavęs, nei savęs. Matyt, abu turime išmokti prisitaikyti ir gerbti kits kito erdvę, mintis, norą pabūti vienumoje ir baisias nuotaikų kaitas.

Man šiandien taip liūdna, liūdna, liūdna. Bet juk negalim vien tik šypsotis, ar ne? Kam tas dirbtinumas, jei yra dienų, kai norisi viską mesti velniop ir pabūti tik su savimi. Man šiandien tokia diena. Ir aš kuriu. O tu sakei, jog skausmas ir liūdesys žmogaus gyvenime nereikalingas. Reikalingas. Turi būti pusiausvyra tarp balto ir juodo. Jing ir jang. Aš skausmą prisijaukinau ir kartais išvedu ant pavadėlio pavedžioti, na, taip atsargiai, kad netyčia dar neatitruktų ir neapkandžiotų nekaltų praeivių.

Einu, pririšiu jį į savo vietą. Metas miegoti. Sapnuose tikiuosi sutikti Tave ir bent ten pabučiuoti. Išviriau spurgų su cukraus pudra. Turiu Tavo mėgiamiausios žalios arbatos. Užsuksi?

Tomi Ungerer

Rodyk draugams

baimė ant pagalvės

2015-10-26 parašė closer

ką aš padariau?

Jau tris vakarus klausiu savęs to paties klausimo. Jis kybo ore, ant nuogų medžių viršūnių, kondensuojasi kartu su rūko antklode, šliaužia mano pagalve ir pro nosį, akis, ausis įlenda į galvą, šlykščiai prabyla baimės ar nevilties balsu ir nenutyla tol, kol aš pasiduodu ir nuklystu į apverktų sapnų kambarį be išėjimo. Jame nebūna nė šviesos lopinėlių, žaidžiančių stiklo paviršiumi, nė vėjo blaškomų vienišų rudeninių lapų, nė įprastai mano jaučiamų kvapų. Tik Tu. Tik Tavo veidas ir šaltis, kuris sukausto mane ir verčia drebėti, bet man juk nešalta, aš prisiglaudusi prie Tavęs, įsikniaubusi tais pačiais kvepalais, kurie mane persekioja visur, išpurkštą kaklą. Ne, tai ne šaltis. Tai baimė, kurios niekaip negaliu numesti ant ledėjančios žemės. Ji mane apgaubia, pasiima su savimi ir tolina nuo Tavęs.

ką aš padariau?

Tos šlykščios, nereikalingos baimės aš nemoku palikti sapnuose – aš ją kasryt randu ant savo pagalvės; ji tyliai susirangiusi guli ir laukia, kol aš iškelsiu koją iš lovos ir pradėsiu naują dieną. Tada ji bėgs paskui mane, apsivys kaklą, lys po drabužiais, kandžios, smaugs, gal net suvalgys. Ir taip gyvenu jau tris dienas – bijodama pačios baimės.

ką aš padariau?

Gal pagaliau reikėtų pačiai atsakyti į šį klausimą, o ne tiesiog klausti savęs. Klausimas nieko vertas, jeigu neįmanoma rasti tinkamo paaiškinimo jam. Gerai, ieškau atsakymų. Bet…juk aš puikiai žinau, ką padariau, kada tai įvyko ir kiek man tai gali kainuoti. Aš bijojau. Neištariau to, ką paprastai galėdavau Tau ištarti, neskyriau laiko, kurį ir taip branginu, buvau visai kitokia negu visada, tiek išore, tiek vidumi. Kodėl? Todėl, kad viskas man nauja. Aš dar bandau prisijaukinti meilę, dar tik pradedu užuosti jos tikrąjį kvapą, matyti, kaip ji dažo mano rudenį ir tuo džiaugtis. Tai pirmas tikras jausmas per tiek metų, ir aš išsigandau, kad nebūsiu verta Tavo dėmesio, Tavo laiko, Tavo apkabinimų, rankų, šilumos ir ilgų vakarų kartu. Bet kai supratau, kad meilė iš tikrųjų nori pas mane apsigyventi, aš pasimečiau. Nežinojau, ar galėsiu ją įsileisti į savo širdies namus ir kasdien žvelgti jai į akis, nežinojau, tikrai nuoširdžiai negalėjau nieko padaryti.

taip. aš tai padariau.

Ir dabar jau žinau. Aš noriu išmesti baimę lauk ir niekada Tavęs nepaleisti. Aš myliu Tave. Myliu. Beprotiškai myliu. Prašau, neišeik; nei sapnuose, nei realybėje, nei rytais nei vakarais, nei per meteorų lietų, nei per pūgas, nei žydint sakuroms, nei skylant ledui. Atleisk, neišeik ir nepaleisk manęs. Atėjai kartu su rudeniu, tačiau maldauju, kad Tau niekada netektų išeiti nei su juo, nei su kuriuo kitu metų laiku.

______________________

Nieko nėra baisiau už pačią baimę. Ypač rudenį.

Rodyk draugams

atėjai

2015-10-09 parašė closer

auksinis, pripildytas plaučiuose stingstančio rūko ir ledinio lietaus, bėgančio langų stiklais,

išrengdamas medžius nuogai ir negailestingai,
alsuojantis senomis knygomis, moliūgais, šviežiais pyragais, cinamonu ir juodojo šokolado drožlėmis ant tirštų kavos putų, vagiantis paskutinius saulės spindulius ir juos su pasitenkinimu slėpdamas,
užmigdantis šilto vėjo gūsius ir priverčiantis glaustis arčiau,
apkabinti drebančius pečius šilčiau ir žiūrėti į akis ilgiau,
patyliukais įsliūkino ruduo.
Su juo atėjai ir Tu. Negalvojau, nesitikėjau, netikėjau, bet prašiau.
Paėmei mane už rankos ir dabar vedi per rudenį,
patį gražiausią mano gyvenime.
aš bijau, nes nežinau, ar mokėsiu, ar galėsiu, ar įstengsiu paimti Tąvąją ranką ir atiduoti savo šilumą,
nežinau, ar galiu būti TA.
____________
Tačiau kodėl tada aš negaliu užmigti, nes vis kartoju Tavo vardą ir atsimenu Tavo
akis,
lūpas,
rankas ir kvapą, vedantį iš proto.
Kodėl tada aš drebu vien nuo minties, kai Tu lūpomis man šnabždi tokius žodžius, kurie pakelia aukščiau ir švelniai bučiuoji mano kaklą? Gal tada jauti, kaip daužosi mano širdis?
Kodėl man skauda, nes negalim valdyti laiko taip, kaip norime ir nežinoti, kas yra ilgesys? Nes dabar mes per daug gerai jį pažįstam, per daug jį prisijaukinom ir įsileidom į savo namus. Jis užpuola netikėtai ir priverčia sustoti, vėl išgyventi akimirkas, vaizdus, garsus, kvapus. Tikriausiai Tu ir aš, mes per daug gerai žinom, kas yra ilgesys, kad mokėtume be jo gyventi. O skausmas turi būti išjaustas.
Aš bijau, kad neįtiksiu, kad būsiu per daug vėjavaikiška, kokia iki šiol ir buvau, kad kvaršinsiu Tau galvą su klausimais apie absurdo literatūrą ar politinę padėtį, kad per daug skųsiuosi, jog šiandien skaudėjo nugarą ar išvargino mokymasis prie spaustuve dar kvepiančių knygų.
Aš bijau, jog negalėsiu Tau nuspalvinti rudens, nes Tu manajam jau atidavei visus savo dažus ir nutapei gražiausią paveikslą.
Aš bijau. Bet aš žinau viena. Jaučiu Tau tai, ko dar niekam kitam nesu jautusi.
Myliu Tave ir Tavo netobulumus, Tavo švelnius žodžius, kuriuos tyliai sakai man į ausį, Tavo rūpestingumą, suvokimą, intelektą ir humoro jausmą, Tavo baimes ir Tavo siekius.
Pasilik. Būk šalia.

_________________________

aš meldžiu, jog tam, kuris atėjo kartu su rudeniu,

niekada netektų išeiti—

Rodyk draugams

dangus iš mūsų šaipėsi ir verkė kartu

2015-02-20 parašė closer

Užsimerkiu ir kvėpuoju lėtai ir giliai. Įsiklausau į kurtinančią naktinio kambario tylą, kuri pamažu tirpsta tiksint laikrodžio rodyklėms sinchronišku ratu. Tik-tak. Tirpsta sekundės, minutės, valandos, o mano pasąmonė šoką rumbą su vaizduote; joms gera kartu, jos nesiruošia eiti miegoti ir prisijungti prie spalvotų sapnų jūros. Tik-tak. Prisimenu Tavo akis, kurios, iš pažiūros, nuo manųjų skiriasi tik spalva. Manosiose - šlamantys šalto rudens lapai, o Tavosiose - pavasariškas dangus, kuriam dar toli iki saulėlydžio prisilietimo. Prisimenu šiltus Tavo apkabinimus pilką rugpjūčio popietę, kai dangus iš mūsų šaipėsi ir verkė kartu; galbūt jis žinojo, kad viskas greitai baigsis, gal nujautė, kad būsim lyg paukščiai, kurie pasirenka skirtingas puses-vienas liks, o kitas išskris, nes jam per šalta, per baugu.

Prisimenu, kaip pirmą kartą iš tikrųjų įsiklausiau į Tavo balsą, kuris skambėjo lyg seksuali džiazo partija. Pati to nesupratau, bet pirma pamilau Tavo balsą, ir tik tada Tave patį. Nors nežinau, ar meile galima laikyti šiurpuliukus, lakstančius per kūną skaitant žinutes ir galvojant apie dieną, kai vėl susitiksim. Jeigu išvis susitiksim.

Žinau, kad ta viena lietinga rugpjūčio diena Tau tebuvo maloni (tikiuosi) akimirka ir jausmas, kad patikai man. O galbūt esu per naivi, galbūt iš tikrųjų tai tebuvo eksperimentas su manimi, pramoga, apie kurią pasakosi savo draugams. Galbūt per daug gerai apie save galvojau manydama, jog mane dar ilgai prisiminsi.

Bet galbūt…galbūt Tu lauki manęs, kaip aš laukiu Tavęs? Galbūt it Tu dvejoji ir nesiryžti nieko daryti? Labai prašau ir tikiuosi. Nors racionaliai mąstanti smegenų dalis atsakymą žino seniai.

Rodyk draugams

prisiminimai

2015-02-17 parašė closer

Apskritai pasaulyje labai nedaug dalykų, apie kuriuos mes kažką iš tikrųjų žinome. Daugeliu atvejų mums tik atrodo, kad žinome. - Haruki Murakami

Man kartais atrodo, kad žinau per mažai, kad mačiau per mažai, kad atidaviau kitiems per mažai, kad pasistengiau per mažai. Bet visada prisimenu daugiau nei reikia; prisimenu, kaip būdama penkerių slėpiausi už sofos atėjus dėdei, nes labai bijojau jo sodraus balso, nors bijoti nebuvo ko. Prisimenu, kaip rietuvėmis imdavau knygeles iš kaimo bibliotekos, kad tik būčiau perskaičiusi kuo daugiau ir galėčiau būti dar protingesnė. Prisimenu, kaip pirmoje klasėje buvau “įsimylėjusi” stuobrį ketvirtoką ir parašiau eilėraščių knygelę apie gimtinę.
Išvis, prisiminimai yra itin subtili ir netikėta minties galia. Jie Tave pasiveja, užklumpa netikėtai ir sustabdo tokiose vietose, kurios, atrodo, jau turėtų nieko nebereikšti. Jie grįžta į pasamonę paslapčia ir sukelia nerimastingas dvejones, nostalgišką liūdesį arba atvirkščiai - šypseną pakelia ligi ausų. Vienu prisilietimu gali grįžti į lietingą rugpjūčio dieną, kurią leidai su naujai atrastu žmogumi, į paskutinį -nioliktą savo gimtadienį, kai atrodė, jog viskas prieš akis, dėl nieko nereikia nerimauti, viskas susitvarkys savaime, o Tu tiesiog pasiduosiu lūžtančioms likimo bangoms. Arba paprasčiausiai į dienas, kai buvai pilnavertiškai laimingas ir gyvenai, o ne egzistavai.
Būna, perki parduotuvėje vanilinių ledų dėžutę su klevų sirupu ir staiga į smilkinius kažkas neskausmingai trenkia - atmintis apgauna ir grąžina į tolimiausių vaizdų nuotrupų, akimirkų ir išgyventų jausmų ratą. Prieš akis matai, kaip tokius ledus laižydavai su geriausia drauge ar pusbroliu, kuris buvo kaip antras brolis, karštomis vasaros dienomis. Dar vaikai, dar nepaliesti paaugliškų išgyvenimų, madų persekiojimo ar draugų įtakos, besiklausantys pirmų po ranka papuolančių kasečių ir užsiimantys kasdieniais vasaros darbais, o vakarais žaidžiantys išlikimą tarp netvarkingai sukrautų šieno kupetų.
Būna, tvarkydamas spintą randi kelias dydžiais per didelį megztinį, kuris akivaizdžiai nepriklauso Tau. Kūną vėl užlieja laužo skleidžiama šiluma, naktinė ežero vėsa bučiuoja plaukus, o burnoje jauti šalto ir gero alaus skonį. O megztinį gavai iš vasaros simpatijos, kuri taip ir liko tik vasaros dalimi…
Būna, randi dienoraštyje sudžiūvusį gėlės žiedą ir mintyse greitaeigiu ekspresu keliauji į vietą, kurioje tokį žiedą segėjai trumpuose plaukuose. Tik juokas, šypsena, kasdieniški pasikalbėjimai ir blogas oras, kuris netrugdo ir sukelia dar didesnį juoką. Bet užtenka poros žodžių, poros gestų ir viskas pasikeičia, tampa daug svarbiau, nei manai ir tada atrandi save iš naujo.
Būna, grojaraštyje randi dainą, kuri buvo Tavo ir Jo(-s). Tada prisimeni kiekvieną bučinį, kiekvieną akių žvilgsnį, kiekvieną išgertą kavos puodelį ir bendras svajones, kurias statėte lyg kaladėles - pamažu, bet užtikrintai. Tačiau bendras rezultatas netenkino ir viskas sugriuvo; bet ne savaime. Patys viską sugriovėte savo rankomis, kurios iš pradžių švelniai glamonėjo, o vėliau valė beviltiškas ašaras nuo raudonų skruostų.
Visgi būna, kad praeini pro daiktus, kurie visiškai nieko nereiškia - skanaus vyno butelį, dar neatrasto rašytojo knygą ar šokolado plytelę. Tačiau niekada nežinai, kada prisilietimas prie jų nuves į dar vieną kelionę, atvers vaizduotės duris ar tiesiog suteiks laimės. Niekada nežinai, su kuo dalinsiesi ta skania vyno taure, šokolado gabalėliu ar gausi dovanų lapus, primargintus protingų minčių. Galbūt jos ir atvers kelią į naują pradžią?
Įdomus dalykas tie prisiminimai. Kartais mes mylime ne patį žmogų, o tik prisiminimus apie jį.

Rodyk draugams

tegul liūdesys dingsta lapkričio rūke

2014-11-18 parašė closer

“Pavojai dažniausiai nėra tokie jau ir dideli…Žmonės, kelis kartus pargriuvę, galų gale išmoksta vaikščioti” - I.Kantas

Kai niekada negalvoji apie kai kuriuos dalykus, tai dažniausiai juos gauni labai netikėtai. Na, pavyzdžiui, kai paštininkas pasibeldžia į duris ir įteikia rudeninę agoniją, liūdesį ir nieko neveikimo dovanėlę, už kurią dar ir turi pasirašyti sąskaitoje-faktūroje. Aš visada sakiau, jog jokios rudeninės depresijos ir mokslinės savianalizės manęs neskandina į juodą vienatvės duobę. Neužsidarydavau lietingais vakarais kambaryje su filosofinėmis ar madingomis knygomis, juoda stipria kava ir depresova muzika (nes dabar tai yra būtina įdomios asmenybės kūrimui, ar ne). Skaitydavau ir skaitau todėl, nes pati to noriu. Seniai supratau, jog knygos yra lyg draugai, kuriuos teisingai atsirinkęs, džiaugsiesi visam gyvenimui. Ne, man nėra liūdna savaitgalio vakarus leisti su mėgstama muzika ir didžių rašytojų būreliu, su kuriais ramiai siurbčiojame po išminties puodelį su kiekvienu perverstu puslapiu. Žinot, kartais jie būna tokie protingi, kad net baisu; pasijaučiu per maža tokiems reikalams. Apskritai, kai paskaitau kieno nors kito gerą kūrybą (tinklaraščius, knygas, ar tiesiog trumpas rašliavas), jaučiuosi lyg kokia trečiokė, per klasės vaidinimą susimovusi prieš visų tėvus ir tyliai verkianti kampe, nes nemokėjo pasakyti žodžių. Nes patingėjo išmokti geriau.
Užsinoriu ir aš tokios kūrybinės gyslelės, kokią menininkai turi, tokio sklandaus ir gražaus rašymo stiliaus, gebėjimo keliais sakiniais išreikšti gilias mintis ir dar palikti peno pamąstymams. BET. Vietoj to, kad domėčiausi, stengčiausi ir plėsčiau savo pasaulėžiūrą, tiesiog guliu lovoje nejudėdama, klausydama savo kvėpavimo ir žiūriu į lubas, iškaltas medinėmis lentelėmis.
Skaičiuoju. “Trys. Aštuonios. Dvidešimt dvi.
O, musė nutūpė. Kodėl ji nenukrenta?
15:47. Pirmadienis. Kas per…”
Tada kažkas tarsi keptuve trenkia per galvą ir aš suprantu, kad grimztu giliai giliai į kažkokią nematomą erdvę, kurioje nėra nei knygų, nei laiko, nei muzikos, nei tušinuko ir blonknoto; tik tuštuma, niekas. Jaučiu, kad esu prirakinta prie savo guolio ir noriu visą amžinybę praleisti apie nieką negalvodama, klausydama kurtinančios tylos, apsiavusi vilnones kojines.
Ką? NE. Greit atsikeliu ir nusikratau mintis, kurios perša idėją, jog vyksta mano metamorfozė iš žmogaus į daiktą (na, bet jau ne į vabalą, kaip pas F.Kafką), dar blogesnį už plastikinį maišelį, nes pastarasis bent jau turi paskirtį. Negaliu sau leisti sustoti ir užsimiršti, kai lieka mažiau nei 2 metai pasiruošti nulipimui nuo gimdytojų galvų. Negaliu ir neleidžiu.
Apsidairau aplinkui - šiltas kambarys, daug knygų, kvepia mamos varškės apkepu, pro langą matau lapkričio rūką. Pff, tegul jis ir pasiima tą agoniją ir beviltiškumą, nes reikia gyventi toliau - vienam šunį pavedžioti, kitam knygą parašyti, o dar kitam picą su vištiena suvalgyti…
Paimi žmogus, nusipurtai neurodepresijas, nusivalai ašaras, suplauni indus, kad mamai nereikėtų ir iššluoji savo sielos šiukšles. Surenki jas, surūšiuoji ir atiduodi perdirbimui. Galiausiai įspiri vidiniam psichui į subinę ir eini toliau. Na, gerai, pargriūni pora kartų, bet juk galų gale išmoksti vaikščioti.
Tuoj šventės, meskim blogas mintis į šalį. Oj, išvis sunaikinkim, kad dar kas nerastų ant gatvės ir taip netyčia neparsineštų namo…Jau tuoj kalėdines eglutes reikės puošti, o Tu sėdi čia ir galbūt mąstai apie savąją egzistenciją ir keiki dėdę rudenį. Bet juk nėra savaime gerų ar blogų dalykų, jeigu pats to nepasirenki…
“Gyventi, negalima liūdėti”. Kablelį teisingai parašiau?

Rodyk draugams

2014-11-01 parašė closer

“norėčiau dabar būti šalia Tavęs ir laikyti Tąvają ranką savojoje. Norėčiau kartu stebėti žvaigždes ir pasisodindti ant kelių, apkabinti ir nusišypsoti

sakei tada. na, tiksliau rašei, bet aš vistiek spurdėjau laikydama rankose telefoną pirmą nakties. buvo gražu.miela.romantiška ir labai netikėta. nes vos per pirmą tikrą susitikimą įvyko kai kas netikėto, neplanuoto, įsižiebė kibirkštis, greičiau pladėjo plakti širdis. nežinau, kas tada buvo kaltas, nes pradėjo visa tai - tu ar aš, bet buvo gera. buvo malonu. buvo keista sulaukti tokio staigaus proveržio. bučinio. vieno, kito, trečio. buvo keista matyti, kad aš kažkam ištikrųjų patinku. apkabinimai irgi buvo šilti. nors lijo lietus, daugiau niekur kitur nenorėjau būti.

o dabar? praėjo keli mėnesiai, o tu nė neprisimeni manęs. paspaudi “patinka” po mano įrašais socialiniuose tinkluose, bet net nepaklausi, kaip man sekasi, ką veikiu, kuo gyvenu. aš tau nerūpiu, tebuvau vienos dienos linksmybė. ne, aš nerašysiu tau, nes beveik visada prieš tai rašydavau pirma, bet dėl to nesijaučiau blogai. o dabar? dabar viskas kitaip. aš vėl sėdžiu viena, galvodama, kad esu verta bent trupučio dėmesio. o gal per gerai galvoju apie save? nežinau. bet pasielgei nelabai gražiai. o viskas galėjo būti kitaip/

ar man skaudu? ne. tiesiog pikta, jog taip pasitikėjau ir tikėjau.

Rodyk draugams

alchemija

2014-10-18 parašė closer

“Aš bijau įgyvendinti svajonę, nes tada nebeturėsiu dėl ko gyventi” - P. Coelho “Alchemikas”

Prasidėjus auksinėmis spalvomis pasaulį dažančiam rudeniui jau žinojau, kad melancholija, apie kurią žmonės dažnai kalba jau nukritus pirmiesiems lapams, manęs neveikia, atvirkščiai - rudenį visada norisi nuveikti kažką įdomesnio, geriau atrodyti, grožėtis gamta, nes akis per daug pripranta prie tų 3 mėnesių vasaros. Užsibrėžiau kelis tikslus, kuriuos noriu įvykdyti, bent truputėlį pakeisti gyvenimo ritmą ir daug ką atrasti iš naujo, nes man jau trūksta to, ką turėjau seniau, ką ugdžiau, kuo didžiavausi. Vėl pamažu pradedu pastebėti, o ne tik matyti aplink esantį grožį ir svajoti, vėl dažyti aplinką ne vien juoda/balta, nes žinau, kad tai nesu tikroji aš. Man patinka svajoti. Mėgstu svajoti. Neatiduočiau savo svajonių. Noriu, kad jos išsipildytų.

Viskas atrodė labai gera, gražu ir įgyvendinama, kol neperskaičiau keleto lemtingų eilučių, kurias jau seniai juodomis raidėmis iškaliau pasąmonėje, bet bijojau garsiai ištarti. Už mane tai padarė P. Coelho savo kūrinyje “Alchemikas”, kuriame aprašomas krištolo pardavėjas pasakė, jog bijo įgyvendinti svajonę, nes tada nebeturės dėl ko gyventi (svajonė - nuvykti į Meką, kaip ir kiekvieno musulmono). Tada supratau, jog skaitau tai ne pirmą kartą. Kažkur giliai viduje pradėjo kirbėti, nežinau kas, bet davė peno pamąstymams.

Taip ir yra. Mes svajojame, kad gyventume, o ne gyvename, kad svajotume, nors turėtų būti atvirkščiai. Mintyse piešiame tą akimirką, kuomet patirsime palaimą, džiaugsmą, išpildžius vieną ar kitą troškimą, planuojame, kaip viskas bus ir be proto laukiam TOS dienos. Gyvename laukimu, širdžiai maloniu laukimu, kuris ir yra visa ko esmė. Laukiame, jaudinamės, nes žinome, kad vieną dieną tai, kas svajojame įvyks, nes, kaip sako patarlė - “Jei gali apie tai svajoti, gali tai ir įvykdyti”. Žinau žinau, atrodo, vaikiški paistalai, ir joks racionaliai mąstantis žmogus neskirs savo brangaus laiko tuštiems lūkesčiams, kurie gali paprasčiausiai sprogti kaip burbulas. Bet nereikia apgaudinėti savęs. Mes laukiame, nes žinome, kad jeigu norėsime ir pasistengsime, būsime laimingesni. Skaičiuojame dienas iki  tos akimirkos, kai pamatysime mėgstamiausią grupę, susituoksime, gausime svajonių darbą ar tiesiog nuvyksime į kaimą pas močiutę pavasaroti. Na, gal dar kokį skanaus šokoladinio gabaliuką sušlemšime.

Bet ar kada pagalvojame, kas bus, kai viskas, apie ką mes svajojome, iš tikrųjų TAPS realybe? Kai pagaliau pamatysime mėgiamiausią grupę ar aplankysime norimą žemės kampelį? Taip, tą akimirką bus malonu, širdis vos tilps krūtinėje, galvoje netilps įvairios mintys. Tačiau viskas baigiasi. Na gerai, dieną, kitą, bus labai gera, bet vėliau ateis TAS jausmas, kad savo svajonę jau įvykdei. Kaip ir krištolo pardavėjui, taip ir Tau ar man gali į galvą pamažu atslinkti mintis - “ar dar turiu dėl ko gyventi? Juk išpildžiau troškimą. Pasiekiau laimės viršunę.”

Reikia sustoti ir žinoti tik vieną vienintelį dalyką - svajoti reikia visada. Visada. Net tada, kai šviečia saulė ar lyja lietus, ar per pūgą vėjui skaudžiai raižant skruostus ir bandant grįžti namo. Jei įvykdyta viena svajonė, tai dar nereiškia, kad savo atsargose negali turėti kitos, ar kitų, milijonų, skirtų kiekvienai žvaigždei, gėlei ar snaigei. Mes turime dėl ko gyventi, ir reikia tuo džiaugtis, nes gyvenimas mums davė šansą mąstyti ir kurti, kvėpuoti, mylėti. Svajoti (ak, kad ir kaip banaliai šis žodis skambėtų, ir kad ir kiek kartų šiandien jį čia kartočiau).

“Viena vienintelė žmonių pareiga yra įvykdyti savo Asmeninę Legendą”, taip pat sakė Coelho. Kokia ta legenda bus, priklauso nuo mūsų pačių. Ir kiek norų išpildysime, taip pat priklauso nuo mūsų pastangų ir ryžto, kurio suteikia žinojimas, kad mes galim. O jei galim, tai tik dėl to, kad NORIM.

Svajokit, draugai, ir vykdykit savo Asmenines Legendas. Skaitykit geras knygas ir toliau svajokit.

Rodyk draugams

rudenį mes visi

2014-09-02 parašė closer

Toks šaltas ir svaiginantis rugsėjo lietus,
krečiantis paskutinius nuogų medžių lapus,
tuoj atklys ir į mūsų dar vasara kvepiantį kiemą,
ir prasidės karšta arbata kvepiančios dienos.
Vis ryškiau spindės žvaigždės nakties vėsumoj,
ir švelnus rūkas pasklis ramioj ryto tyloj,
palydėsim dar saulę vakariniam danguj,
susikibę už rankų karšto laužo šviesoj.
Vėl iš naujo įsimylėsim ir laiškus rašysim,
prie puodelio kavos viens kito akis matysim,
pro durų plyšėlį į ateitį žiūrėsim
ir paukščius į šiltus kraštus lydėsim.
Žinosim, ateina cinamonu ir vakarais prie židinio alsuojantis ruduo.

Rodyk draugams

nepamiršk, kaip mes žaidėme pasaulį

2014-07-21 parašė closer
Tikiuosi, vis dar prisimeni,
kaip ryto rasą laistėm virš žolynų aukštų,
kaip į dangų žvaigždėtą akis kėlėm nedrąsiai,
ir saujom gėrėm gyvenimą. Mums skirtą, tik mums.
Tikiuosi, pameni, kaip svajojom,
kad pakelsim rankas aukštyn ir turėsim sparnus,
skrosim padangę lyg paukščiai snieguotas viršukalnes,
pagausim horizontą, kitą vaivorykštės pusę,
sugalvosim dar kelis mėnulius, kad mums nušviestų naktinį kelią,
pasibučiuotų su žvaigždėmis, jos nukristų ir išpildytų mūsų svajones.
Aš labai tikiuosi, jog Tu pameni,
kaip lakstėm po pievą basi ir šnibždėjom nedrąsiai į ausį žodžius,
kurių ištarti jau nebegaliu, nemoku, neturiu jėgų;
ir kai piešėm pasaulį spalvomis jūros gėlėtos,
kvapais nusagstėm žalias akacijų alėjas,
užpildėm tuštumas aplinkui/vienas kito širdyse;
norėjom, kad sustotų laikas, tilptų kišenėse,
ir mes būtume jį nešęsi su savimi.
Tikrai žinau, kad pameni,
kaip kvėpavom šalčiu žiemos vidury,
ieškojom viens kito rankos minioj plačioj,
sakėm “amžinai”, bet taip ir neištesėjom.
Tu tik nepamiršk, niekada nepamiršk,
nes viskas suduš, ištirps, nuvys, išblės;
o aš nenoriu, kad pamirštum, kaip mes žaidėm pasaulį
vienas kito rankose

Rodyk draugams