BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

atėjai

auksinis, pripildytas plaučiuose stingstančio rūko ir ledinio lietaus, bėgančio langų stiklais,

išrengdamas medžius nuogai ir negailestingai,
alsuojantis senomis knygomis, moliūgais, šviežiais pyragais, cinamonu ir juodojo šokolado drožlėmis ant tirštų kavos putų, vagiantis paskutinius saulės spindulius ir juos su pasitenkinimu slėpdamas,
užmigdantis šilto vėjo gūsius ir priverčiantis glaustis arčiau,
apkabinti drebančius pečius šilčiau ir žiūrėti į akis ilgiau,
patyliukais įsliūkino ruduo.
Su juo atėjai ir Tu. Negalvojau, nesitikėjau, netikėjau, bet prašiau.
Paėmei mane už rankos ir dabar vedi per rudenį,
patį gražiausią mano gyvenime.
aš bijau, nes nežinau, ar mokėsiu, ar galėsiu, ar įstengsiu paimti Tąvąją ranką ir atiduoti savo šilumą,
nežinau, ar galiu būti TA.
____________
Tačiau kodėl tada aš negaliu užmigti, nes vis kartoju Tavo vardą ir atsimenu Tavo
akis,
lūpas,
rankas ir kvapą, vedantį iš proto.
Kodėl tada aš drebu vien nuo minties, kai Tu lūpomis man šnabždi tokius žodžius, kurie pakelia aukščiau ir švelniai bučiuoji mano kaklą? Gal tada jauti, kaip daužosi mano širdis?
Kodėl man skauda, nes negalim valdyti laiko taip, kaip norime ir nežinoti, kas yra ilgesys? Nes dabar mes per daug gerai jį pažįstam, per daug jį prisijaukinom ir įsileidom į savo namus. Jis užpuola netikėtai ir priverčia sustoti, vėl išgyventi akimirkas, vaizdus, garsus, kvapus. Tikriausiai Tu ir aš, mes per daug gerai žinom, kas yra ilgesys, kad mokėtume be jo gyventi. O skausmas turi būti išjaustas.
Aš bijau, kad neįtiksiu, kad būsiu per daug vėjavaikiška, kokia iki šiol ir buvau, kad kvaršinsiu Tau galvą su klausimais apie absurdo literatūrą ar politinę padėtį, kad per daug skųsiuosi, jog šiandien skaudėjo nugarą ar išvargino mokymasis prie spaustuve dar kvepiančių knygų.
Aš bijau, jog negalėsiu Tau nuspalvinti rudens, nes Tu manajam jau atidavei visus savo dažus ir nutapei gražiausią paveikslą.
Aš bijau. Bet aš žinau viena. Jaučiu Tau tai, ko dar niekam kitam nesu jautusi.
Myliu Tave ir Tavo netobulumus, Tavo švelnius žodžius, kuriuos tyliai sakai man į ausį, Tavo rūpestingumą, suvokimą, intelektą ir humoro jausmą, Tavo baimes ir Tavo siekius.
Pasilik. Būk šalia.

_________________________

aš meldžiu, jog tam, kuris atėjo kartu su rudeniu,

niekada netektų išeiti—

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “atėjai”

  1.   lux rašo:

    Beprotiškai artimas jausmas. Ir nors visi šie dalykai subyra į kasdienybės terpę, beskaitant širdis suvirpa. Puiku,)

  2.   NatureGirl rašo:

    Jaudinantis tekstas, vadinadi iš širdies parašytas :-)

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

Rašyk komentarą