BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Avažiavau. Pamačiau. Įsimylėjau.

Kai kurie žmonės teigia, kad meilė ar susižavėjimas iš pirmo žvilgsnio neegzistuoja. Bet turbūt tie, kurie taip sako, niekada nebuvo nuvykę į vietą, apie kurią svajoja nuo vaikystės. Apie kurią kuria pasakojimus ir gaudo kiekvieną žodį išgirstą iš draugų ar giminaičių ta tema. Įsivaizduoja kas bus, kai pagaliau išpildys savo svajonę. Ir aš turėjau vieną, paskirtą būtent šiai vasarai. Rašiau ją savo dienoraštyje ne vieną ir ne du kartus, skundžiausi tėvams, broliui, pusbroliui, bet visi kaip visada neturėjo laiko kur nors keliauti ir padaryti mane laiminga. Galvojau, kad mano noras neišsipildys ir liks tik rašalo dėme popieriaus lape - be prisiminimų, be juoko, be nieko.
Bet žinote, yra gyvenime toks dalykas kaip geriausi draugai - žmonės, kurie pažįsta mus labiau nei mes patys ir žino visas mūsų svajones, o kartais turi ir bendrų tikslų. Net jeigu tas tikslas būtų kartu nuvykti prie jūros. Ir žinote, kaip būna gera, kai pagaliau nusiauni basutes, pasiimi jas į ranką ir švelniu smėliu žengi į priekį. O tada Tavo akys pamato begalinę mėlyną platybę, ausys išgirsta grėsmingą bangų ošimą, o nosis užuodžia gaivų vėją ir sūraus vandens kvapą. Užsimerki, atsimerki, ir supranti, kad visa tai tikra. Supranti, kad pirmą kartą gyvenime atsiduri prie šio “mažo” vandens telkinėlio, prie kurio jau buvo didžioji dalis Tavo šalies. Tada ateini, ir atsargiai įkiši kojas į ledinį vandenį. Per kūną perbėga šiurpuliukai - ir dėl šalčio, ir iš džiaugsmo.
Turbūt skaitant atrodo juokinga, kad jūrą aprašau kaip didžiausią stebuklą ir krykštauju kaip vaikas gavęs saldainį, bet man tai buvo svarbu. Aš visada norėjau nuvykti čia, visada norėjau šokinėti per bangas, ir visada norėjau išgirsti klykiančias žuvėdras, net jeigu jos tai darė ir ketvirtą valandą ryto. Man nesvarbu, jeigu kas nors šaiposi ar juokiasi iš manęs dėl to, kad per 15 metų niekada nebuvau prie jūros. Bet juk ne visų tėvai turi tam laiko, o ypač jeigu gyveni kaime, tiksliau, vienkiemyje. O šiemet, kai draugė suorganizavo kelionę su jos mama, man nušvito akys. “Pagaliau”, galvojau - “ši vasara bus nuostabi”.
Niekada nepamiršiu dienų ir vakarų, kai su ja ėjome ant tilto ir juokėmės. Nepamiršiu, kai vakarais “šlifavome” Basanavičiaus gatvę ir valgėmė karštus vafliukus su šokoladu ir pabarstukais. Nepamiršiu, kai bijojome paklausti padavėjo vardo, ir praminėm jį Antyte. Nepamiršiu berniukų, kurie mus užkalbino ir dabar turim naujų draugų. Nepamiršiu, kaip ieškojom bet ko apie JĮ. Nepamiršiu, kai pačią lietingiausią ir šalčiausią dieną mes buvome su šortais, o žmonės spoksojo į mus kaip į paskutines kvaišas. Nepamiršiu, kai atvažiavau, pamačiau, ir įsimylėjau jūrą. Ir ne tik ją.
Gero vakaro,
Rūta.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą