BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

kamanės ir siluetai

Tamsus vidurnakčio dangus dainuoja lopšinę, bučiuojamas birželio vėjo.

Išeinu į naktį, klausau, kas aplinkui - kapsintys lietaus lašai nuo obelų viršūnių, skrendantys į nežinią lėktuvai, besidaužanti mano širdis. Aš pykstu, negaliu sakyti, kad viskas gerai. Negirdžiu kamanių dūzgimo liepžiedžiuose, jos miega, neuodžiu ir brėkštančios aušros, ne, dar per anksti.

Atrodo, nebeturiu nieko, esu tik siluetas, norintis būti ryškesnis už šešėlį. Taip, aš norėčiau žinoti ką reiškia iš tikrųjų GYVENTI, nes atrodo, gyvenimo skonio jau nebejaučiu. Skaičiuoju minutes, valandas, dienas iki kažko, kas turi įvykti, bet neįvyksta. Laukiu proveržio, drugelių plasnojimo, vaivorykščių, skaudančios galvos nuo idėjų ir noro. O kažkada buvo kitaip. Stengiausi, ėjau, dariau ir net negalvojau, kad kas nors gali nepavykti. Dabar jaučiu baimę. Liūdesį. Sumišimą. Gailestį? Galbūt gailiuosi savęs, nes stoviu vietoje, nors žinau, kad galiu bėgti ir lipti laiptais, net ir tais, kurie besileidžia žemyn.

________________________________________

Ne. Aš netapsiu niekuo. Netapsiu tik siluetu. Nenoriu netgi būti ryškiu šešėliu, noriu būti ta, kurią apšviečia šviesa, net ir naktį. Ne ne, noriu pati skleisti šviesą ir ją dalinti kitiems. Ir vis dar tikiuosi, kad vieną dieną atsiras ir žmogus, norintis šviesti kartu su manimi.

Man tereikia paprasto apkabinimo. Bučinio. Truputėlio meilės, alsuojančios cinamonu ir kava, na tos, iš knygų, nuostabios, galbūt gyvenančios tik fantazijose, bet vis vien.

_________

O kamanės po truputį bunda ir pradeda sukinėtis aplink liepžiedžius su savo mažais kibirėliais. Bet pirmiausiai pasimaudo ryto rasoje, nes jau metas. Švinta. Ir seniai jau turėjo, aš laukiau.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą