BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

tegul liūdesys dingsta lapkričio rūke

“Pavojai dažniausiai nėra tokie jau ir dideli…Žmonės, kelis kartus pargriuvę, galų gale išmoksta vaikščioti” - I.Kantas

Kai niekada negalvoji apie kai kuriuos dalykus, tai dažniausiai juos gauni labai netikėtai. Na, pavyzdžiui, kai paštininkas pasibeldžia į duris ir įteikia rudeninę agoniją, liūdesį ir nieko neveikimo dovanėlę, už kurią dar ir turi pasirašyti sąskaitoje-faktūroje. Aš visada sakiau, jog jokios rudeninės depresijos ir mokslinės savianalizės manęs neskandina į juodą vienatvės duobę. Neužsidarydavau lietingais vakarais kambaryje su filosofinėmis ar madingomis knygomis, juoda stipria kava ir depresova muzika (nes dabar tai yra būtina įdomios asmenybės kūrimui, ar ne). Skaitydavau ir skaitau todėl, nes pati to noriu. Seniai supratau, jog knygos yra lyg draugai, kuriuos teisingai atsirinkęs, džiaugsiesi visam gyvenimui. Ne, man nėra liūdna savaitgalio vakarus leisti su mėgstama muzika ir didžių rašytojų būreliu, su kuriais ramiai siurbčiojame po išminties puodelį su kiekvienu perverstu puslapiu. Žinot, kartais jie būna tokie protingi, kad net baisu; pasijaučiu per maža tokiems reikalams. Apskritai, kai paskaitau kieno nors kito gerą kūrybą (tinklaraščius, knygas, ar tiesiog trumpas rašliavas), jaučiuosi lyg kokia trečiokė, per klasės vaidinimą susimovusi prieš visų tėvus ir tyliai verkianti kampe, nes nemokėjo pasakyti žodžių. Nes patingėjo išmokti geriau.
Užsinoriu ir aš tokios kūrybinės gyslelės, kokią menininkai turi, tokio sklandaus ir gražaus rašymo stiliaus, gebėjimo keliais sakiniais išreikšti gilias mintis ir dar palikti peno pamąstymams. BET. Vietoj to, kad domėčiausi, stengčiausi ir plėsčiau savo pasaulėžiūrą, tiesiog guliu lovoje nejudėdama, klausydama savo kvėpavimo ir žiūriu į lubas, iškaltas medinėmis lentelėmis.
Skaičiuoju. “Trys. Aštuonios. Dvidešimt dvi.
O, musė nutūpė. Kodėl ji nenukrenta?
15:47. Pirmadienis. Kas per…”
Tada kažkas tarsi keptuve trenkia per galvą ir aš suprantu, kad grimztu giliai giliai į kažkokią nematomą erdvę, kurioje nėra nei knygų, nei laiko, nei muzikos, nei tušinuko ir blonknoto; tik tuštuma, niekas. Jaučiu, kad esu prirakinta prie savo guolio ir noriu visą amžinybę praleisti apie nieką negalvodama, klausydama kurtinančios tylos, apsiavusi vilnones kojines.
Ką? NE. Greit atsikeliu ir nusikratau mintis, kurios perša idėją, jog vyksta mano metamorfozė iš žmogaus į daiktą (na, bet jau ne į vabalą, kaip pas F.Kafką), dar blogesnį už plastikinį maišelį, nes pastarasis bent jau turi paskirtį. Negaliu sau leisti sustoti ir užsimiršti, kai lieka mažiau nei 2 metai pasiruošti nulipimui nuo gimdytojų galvų. Negaliu ir neleidžiu.
Apsidairau aplinkui - šiltas kambarys, daug knygų, kvepia mamos varškės apkepu, pro langą matau lapkričio rūką. Pff, tegul jis ir pasiima tą agoniją ir beviltiškumą, nes reikia gyventi toliau - vienam šunį pavedžioti, kitam knygą parašyti, o dar kitam picą su vištiena suvalgyti…
Paimi žmogus, nusipurtai neurodepresijas, nusivalai ašaras, suplauni indus, kad mamai nereikėtų ir iššluoji savo sielos šiukšles. Surenki jas, surūšiuoji ir atiduodi perdirbimui. Galiausiai įspiri vidiniam psichui į subinę ir eini toliau. Na, gerai, pargriūni pora kartų, bet juk galų gale išmoksti vaikščioti.
Tuoj šventės, meskim blogas mintis į šalį. Oj, išvis sunaikinkim, kad dar kas nerastų ant gatvės ir taip netyčia neparsineštų namo…Jau tuoj kalėdines eglutes reikės puošti, o Tu sėdi čia ir galbūt mąstai apie savąją egzistenciją ir keiki dėdę rudenį. Bet juk nėra savaime gerų ar blogų dalykų, jeigu pats to nepasirenki…
“Gyventi, negalima liūdėti”. Kablelį teisingai parašiau?

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 komentaras | “tegul liūdesys dingsta lapkričio rūke”

  1.   GLUOSNIS rašo:

    Vaistas nuo liūdesio yra judėjimas.
    Sėkmės ir gero romantiško vakaro :)

Rašyk komentarą