BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

baimė ant pagalvės

ką aš padariau?

Jau tris vakarus klausiu savęs to paties klausimo. Jis kybo ore, ant nuogų medžių viršūnių, kondensuojasi kartu su rūko antklode, šliaužia mano pagalve ir pro nosį, akis, ausis įlenda į galvą, šlykščiai prabyla baimės ar nevilties balsu ir nenutyla tol, kol aš pasiduodu ir nuklystu į apverktų sapnų kambarį be išėjimo. Jame nebūna nė šviesos lopinėlių, žaidžiančių stiklo paviršiumi, nė vėjo blaškomų vienišų rudeninių lapų, nė įprastai mano jaučiamų kvapų. Tik Tu. Tik Tavo veidas ir šaltis, kuris sukausto mane ir verčia drebėti, bet man juk nešalta, aš prisiglaudusi prie Tavęs, įsikniaubusi tais pačiais kvepalais, kurie mane persekioja visur, išpurkštą kaklą. Ne, tai ne šaltis. Tai baimė, kurios niekaip negaliu numesti ant ledėjančios žemės. Ji mane apgaubia, pasiima su savimi ir tolina nuo Tavęs.

ką aš padariau?

Tos šlykščios, nereikalingos baimės aš nemoku palikti sapnuose – aš ją kasryt randu ant savo pagalvės; ji tyliai susirangiusi guli ir laukia, kol aš iškelsiu koją iš lovos ir pradėsiu naują dieną. Tada ji bėgs paskui mane, apsivys kaklą, lys po drabužiais, kandžios, smaugs, gal net suvalgys. Ir taip gyvenu jau tris dienas – bijodama pačios baimės.

ką aš padariau?

Gal pagaliau reikėtų pačiai atsakyti į šį klausimą, o ne tiesiog klausti savęs. Klausimas nieko vertas, jeigu neįmanoma rasti tinkamo paaiškinimo jam. Gerai, ieškau atsakymų. Bet…juk aš puikiai žinau, ką padariau, kada tai įvyko ir kiek man tai gali kainuoti. Aš bijojau. Neištariau to, ką paprastai galėdavau Tau ištarti, neskyriau laiko, kurį ir taip branginu, buvau visai kitokia negu visada, tiek išore, tiek vidumi. Kodėl? Todėl, kad viskas man nauja. Aš dar bandau prisijaukinti meilę, dar tik pradedu užuosti jos tikrąjį kvapą, matyti, kaip ji dažo mano rudenį ir tuo džiaugtis. Tai pirmas tikras jausmas per tiek metų, ir aš išsigandau, kad nebūsiu verta Tavo dėmesio, Tavo laiko, Tavo apkabinimų, rankų, šilumos ir ilgų vakarų kartu. Bet kai supratau, kad meilė iš tikrųjų nori pas mane apsigyventi, aš pasimečiau. Nežinojau, ar galėsiu ją įsileisti į savo širdies namus ir kasdien žvelgti jai į akis, nežinojau, tikrai nuoširdžiai negalėjau nieko padaryti.

taip. aš tai padariau.

Ir dabar jau žinau. Aš noriu išmesti baimę lauk ir niekada Tavęs nepaleisti. Aš myliu Tave. Myliu. Beprotiškai myliu. Prašau, neišeik; nei sapnuose, nei realybėje, nei rytais nei vakarais, nei per meteorų lietų, nei per pūgas, nei žydint sakuroms, nei skylant ledui. Atleisk, neišeik ir nepaleisk manęs. Atėjai kartu su rudeniu, tačiau maldauju, kad Tau niekada netektų išeiti nei su juo, nei su kuriuo kitu metų laiku.

______________________

Nieko nėra baisiau už pačią baimę. Ypač rudenį.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą